Jie susitiko, kai Kler buvo šešeri, o Henriui trisdešimt šešeri, o susituokė, kai Kler buvo dvidešimt dveji, o Henriui trisdešimt. Neįtikėtina, tačiau tokia ir yra ši nepamirštama Henrio ir Kler meilės istorija, pakaitom pasakojama jų abiejų. Henris kenčia nuo genetinio sutrikimo, dėl kurio jis atsiranda ir išnyksta įvairiausiais savo gyvenimo laikotarpiais, nukeliaudamas į ateitį ar praeitį. Jų keliai galutinai susikerta dabartyje, kai Kler sukanka dvidešimt, o Henriui dvidešimt aštuoneri, ir laimę temdo tik du dalykai- begalinis Kler troškimas susilaukti kūdikio ir auganti Henrio nuojauta, kad per vieną iš jo kelionių nutiks kai kas baisaus...

Henris: "Koks tai jausmas? Kartais atrodo,jog dėmesys tiesiog akimirksniui nuklydo. Tada su nuostaba supranti, jog knyga, kurią laikei, raudoni medvilniniai marškiniai baltomis sagomis, mėgstamiausi juodi džinsai ir kaštonų spalvos kojinės su šviečiančia skyle viename kulne, svetainė, beužverdantis arbatinukas virtuvėje – visa tai pranyko. Koks tai jausmas? Jautiesi lygiai taip pat, kaip viename iš tų sapnų, kur staiga supranti, jog turi visiškai nuogas laikyti egzaminą, kuriam nesirengei. Ir dar namie palikai piniginę. Kai esu ten, laike, esi atvirkščias, beviltiška savo paties karikatūra. Aš tampu vagimi, valkata, gyvuliu, kuris bėga, slepiasi. Gąsdinu senas moteris ir šiurpinu vaikus. Aš esu išdaiga, aukščiausios rūšies nesąmonė, toks neįtikėtinas, kad iš tiesų esu tikras. Ar visame tame išėjime ir grįžime yra logikos, ar galioja kokios nors taisyklės? Ar yra būdas likti vietoje, apglėbti dabartį kiekviena ląstele? Aš nežinau. Nekenčiu būti ten, kur jos nėra, kai jos nėra. Ir vis dėlto aš visada išeinu, o ji negali eiti kartu".

Kler: "Sunku būti paliktai. Aš laukiu Henrio, nežinodama, kur jis yra jaudindamasi, ar jam viskas gerai. Sunku būti ta, kuri pasilieka. Aš stengiuosi būti užsiėmusi. Taip laikas greičiau slenka. Einu miegoti viena, keliuosi viena. Einu pasivaikščioti. Dirbu, kol pavargstu. Stebiu, kaip vėjas žaidžia su šiukšlėmis, kurios žiemojo po sniegu. Viskas atrodo paprasta, kol apie tai negalvoji. Kodėl išsiskyrimas taip sustiprina meilę? Prieš daug metų vyrai išplaukdavo į jūrą ir moterys jų laukdavo, stovėdamos ant kranto, žvilgsniu tyrinėdamos horizontą. Dabar aš laukiu Henrio. Jis pranyksta nenoromis, be įspėjimo. Aš laukiu. Kiekviena akimirka, kai aš laukiu, atrodo kaip metai, amžinybė. Kiekviena akimirka yra lėta ir permatoma kaip stiklas. Ir pro kiekvieną aš matau daugybę akimirkų. Išsirikiavusių ir laukiančių. Kodėl jis išeina ten, kur aš negaliu eiti kartu?

Kino režisieriaus Roberto Schwentke paruoštas filmas Jungtinėse Amerikos valstijose buvo pristatytas rugpjūčio mėnesio viduryje. Pirmąjį rodymo savaitgalį Amerikoje romantinė drama surinko virš 18,6 mln. JAV dolerių, o nuo rodymo pradžios jos sąskaitoje atsidūrė virš 62,5 mln. JAV dolerių. Solidūs filmo rezultatai buvo pasiekti ir už JAV ribų. Projekto biudžetas – 39 mln. JAV dolerių.