Kinų kalba

Kinų kalba Pinyin: Hànyǔ, Huáyǔ, arba Zhōngwén) – toninė kalba, priklausanti kinų-tibetiečių kalboms. Nors dažnai kalbama apie vieną kinų kalbą, iš tiesų jos variantų gausa primena romanų kalbų įvairovę. Tačiau visi dialektai vartoja tą pačią bendrinę rašomąją kalbą. Kinų kalba yra gimtoji maždaug penktadaliui pasaulio gyventojų. Bendrinė kinų kalba, kurios pagrindas – Pekino dialektas ir kai kurie kiti šiaurinės Kinijos dialektai, (angl. Mandarin Chinese) yra valstybinė Kinijos Liaudies Respublikos bei Kinijos Respublikos Taivano kalba, taip pat viena iš keturių valstybinių Singapūro kalbų ir viena iš šešių oficialių Jungtinių Tautų kalbų. Kantono atmaina drauge su anglų kalba yra oficiali kalba Honkonge bei drauge su portugalų kalba – Makao. Kinų išeivijoje kalbama įvairiomis kinų kalbos atmainomis: bendrine kinų kalba, Kantono, Min Nan, Hakka. XX a. antroje pusėje bendrinė kinų kalba ypač išpopuliarėjo kinų diasporoje ir tapo pagrindine išeivių tarpusavio bendravimo kalba[reikalingas šaltinis]. Kinų kalba ypač skiriasi nuo vakarietiškųjų tuo, kad ryškiai atskiriamos rašytinė bei šnekamoji kalbos. Kinija turėjo vieną rašomąją kalbą per visą savo istoriją, nors šnekamosios kalbos variantų būta daug, kaip ir Europoje. Todėl kinai aiškiai atskiria rašomąją kalbą ir šnekamąją kalbą