Vokiečių kalba

Vokiečių kalba kūrėsi iš frankų, alemanų, bavarų ir iš dalies senovės saksų ir fryzų tarmių. Iki VII a. susidarė dvi tarmių grupės - aukštaičių ir žemaičių kalbos. Skiriamos šios rašto kalbos: senoji (VIII-XII a.) ir vidurinė (XIII-XV a.) vokiečių žemaičių kalba (jos saksų žemaičių tarme IX-XV a. yra sukurta grožinės literatūros, o iš frankų žemaičių tarmės susidarė flamandų ir olandų kalbos), senoji (Althochdeutsch; 750-1050 m.), vidurinė (Mittelhochdeutsch; 1050-1350 m.), ankstyvoji (XIV-XVI a.) ir naujoji (nuo XVII a.) vokiečių aukštaičių kalba. Senosios vokiečių aukštaičių kalbos rašto paminklų (tarmiškų), išliko labai nedaug, vidurine vokiečių kalba buvo sukurta riterių poezijos, ankstyvoji - įsigalėjo raštvedyboje. Jos unifikaciją skatino spausdintinių knygų atsiradimas, reformacija ir M. Liuterio Biblijos vertimas, naujajai įsitvirtinti padėjo atsiradusi periodinė spauda ir vokiečių klasikinė literatūra